Sausio 6 d. 16 val. VU bibliotekos Baltojoje salėje parodos „Nepaskendęs svetimųjų jūroje. Dr. Vaclovas Dargužas, 1920-2009” atidarymas. Maloniai kviečiame apsilankyti.
Paroda skirta Vilniaus universiteto garbės daktaro (1991), VU bibliotekos globėjo ir mecenato dr. Vaclovo Dargužo (1920–2009) 90-čiui paminėti. V. Dargužas daug nuveikė Lietuvos labui, rūpinosi lietuvių išeivijos kultūros paveldo perdavimu Lietuvai.
Paroda veikia VU bibliotekos Baltojoje salėje iki vasario 19 d.
Gyvenimas yra tiek vertas, kiek gali palikti po savęs. Jeigu neturi sukaupęs didelių turtų – pats brangiausias visada yra Tavyje. Tai MEILĖ TĖVYNEI. Net ir tada, kai Tau ją likimas lėmė mylėti „iš tolo“. (V. Dargužas)
Vilniaus universiteto bibliotekoje atidaryta paroda Nepaskendęs svetimųjų jūroje, skirta Vilniaus universiteto garbės daktaro (1991), bibliotekos globėjo ir mecenato dr. Vaclovo Dargužo (1920–2009) 90-čiui paminėti Iki gražios gyvenimo šventės V. Dargužui pritrūko tik poros mėnesių... Šia proga verta prisiminti V. Dargužo gyvenimo ir veiklos kelią.
Vaclovas Dargužas gimė 1920 m. sausio 6 d. Juozo ir Apolonijos Dargužų šeimoje, kurioje augo ir mokėsi šeši vaikai: Vytautas, Jonas, Vaclovas, Justina, Danutė, Zita. Baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją, Vaclovas įstojo į Lietuvos veterinarijos akademiją. Įpusėtas studijas nutraukė karas. Reikėjo pasirinkti – slapstytis arba trauktis iš Lietuvos. Brolis Vytautas su šeima 1944 m. gegužę pasitraukė į Vakarus, o po Šiaulių miesto bombardavimo, birželyje, iš namų dviračiu tolyn iš Lietuvos išvažiavo ir Vaclovas. Neatlaikęs pokario sukrėtimų, 1946 m. mirė tėvas. Brolis Jonas liko Šiauliuose. Sesuo Justina už partizanų rėmimą 1948 m. buvo areštuota ir kalinta Karagandos lageryje. Motina, seserys Zita ir Danutė išvežtos į Irkutską. Į Lietuvą sugrįžusios Danutė, pasiligojusi motina ir Justina neberado tėviškės ir turėjo kurtis iš naujo. V. Dargužas, nieko nežinodamas apie savo artimųjų likimą, Vokietijoje dirbo veterinarijos gydytoju. 1945 m. pavasarį atvykęs į Šveicariją ir gavęs Amerikos lietuvių stipendiją, jis pradėjo studijuoti Berno universitete. Pasak jo, reikėjo mokytis ir dirbti geriau už čia gyvenančius, kad išliktum. Vilniaus universiteto bibliotekoje V. Dargužo archyve saugomi tvarkingi įvairių dalykų paskaitų konspektai patvirtina, kad jis buvo darbštus, atkaklus ir pareigingas, o diplomo priede parašyta, kad visi egzaminai išlaikyti aukščiausiu įvertinimu. Baigęs mokslus, V. Dargužas tame pačiame universitete dirbo vyr. asistentu, dėstytojavo. 1949 m. jis apgynė daktaro disertaciją. Kartu su prof. A. Staffe atliko įdomius biologijos ir bendrosios medicinos tyrimus, vienas arba kartu su kitais paskelbė per 40 mokslinių straipsnių tarptautiniuose leidiniuose. Stažavo Anglijoje, kur 1949 m. dalyvavo tarptautiniame veterinarijos gydytojų kongrese (užregistruotas kaip Nepriklausomos Lietuvos atstovas, beje vienintelis). Nuogąstaudamas dėl artimųjų ir savo saugumo 1951 m. V. Dargužas pakeitė pavardę į Andreas Hofer. Atsisakęs mokslininko karjeros V. Dargužas pasirinko veterinarijos gydytojo praktiko kelią. 1957 m. įkūrė vieną moderniausių veterinarijos klinikų Thune ir jai vadovavo. 1995 metais kliniką perdavė sūnui Gabrieliui.
V. Dargužas su žmona Ruth Romang-Hofer užaugino tris sūnus – Markų Vytautą, Gabrielių Gintarą ir Luką Arą. Išsaugojo gimtąją kalbą, tradicijas ir papročius. Du sūnūs – Markus Vytautas ir Gabrielius Gintaras – pasuko tėvo pasirinktu keliu.
V. Dargužas įsitraukė į Šveicarijos politinį gyvenimą: dešimt metų buvo Thuno miesto parlamento, prekybos bendrovės Pro Baltikum, Kiwani ir kitų visuomeninių organizacijų narys, dirbo įvairiose kantono institucijose. V. Dargužas buvo vienas iš Šveicarijos Lietuvių bendruomenės Berno skyriaus įkūrimo organizatorių, Šveicarijos Lietuvių bendruomenės vicepirmininkas (1981–1990), pirmininkas (1991–2002), vėliau – Garbės pirmininkas. Dalyvavo Pasaulio lietuvių bendruomenės veikloje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Šveicarijos Lietuvių bendruomenė stengėsi padėti atsikuriančiai valstybei. Bendradarbiaujant su Rotary klubais – Vilniaus universitetinei Santariškių ligoninei buvo dovanotos dvi modernios kraujo tyrimo laboratorijos, universiteto chemikai gavo vertingą aparatūrą mokslo reikalams, žemės paviršiaus matavimo įrenginius gavo Kauno kartografijos institutas. Prisiimta ir kitų įsipareigojimų: teikti paramą įvairiems projektams įgyvendinti, globoti iš Lietuvos atvykusias delegacijas, vertėjauti, ieškoti galimybių išimties tvarka susitikti su Šveicarijos valdžios atstovais, įvairiais kitais būdais remti Lietuvą. Šiems darbams daug savo laiko ir pinigų kartu su kitais skyrė ir V. Dargužo šeima. Dargužų globą ir jų namų šilumą pajuto ne vienas lietuvis. Čia užsukdavo studentai, studijuojantys aukštosiose mokyklose, specialistai, siekiantys tobulintis Šveicarijos universitetuose, rašytojai, dailininkai, muzikai. Dargužų namus yra aplankiusi ir 15 politikų delegacija iš Lietuvos, 1990 m. pirmą kartą dalyvavusi Lietuviškų studijų savaitėje Einsiedelno vienuolyne, jų kieme ilsėjosi ir Lietuvos žemės ūkio ministerijos mišrus choras Dobilassu meno vadove ir dirigente G. Vaišnoraite bei daugelis kitų lietuvių grupių. Apie vieną bene garsiausių iš visų Šveicarijoje gyvenančių lietuvių – V. Dargužą – Lietuvos televizija 1997 metais sukūrė televizijos apybraižą Daktaro Dargužo dovanos.
Įvairiose Šveicarijos vietose atlikdamas studijų praktikas V. Dargužas susižavėjo vietos žmonių namuose esančiais senais baldais. Žmonės jų nesaugojo, keitė naujais, madingesniais. V. Dargužas įžvelgė jų savitą grožį, pirko ir rinko juos, restauravo. Šiandien dalis tų baldų yra įvairiuose Šveicarijos muziejuose, dalis – namuose. Visas baldų rinkinys yra nufotografuotas, kai kurie eksponatai įtraukti į enciklopediją Kunst und Kultur im Kanton Bern (1987). Tie senieji baldai buvo ne tik hobis; juos įsigydami muziejai mokėjo nemažus pinigus. Juos V. Dargužas skyrė dar jaunystėje pradėtai rinkti žemėlapių kolekcijai. Pasak prof. Č. Kudabos, ne kolekcininko motyvas V. Dargužui buvo svarbiausias. Svarbiausias buvo ginti Lietuvą taip neteisingai niekinamą, išblukinamą net iš pasaulio kartografijos; tikslas buvo parodyti istorinėskartografijos paveiksle teisėtą Lietuvos vietą ir prasmę. 1983 m. retą ir labai vertingą XVI–XIX a. kartografijos rinkinį V. Dargužas dovanojo Vilniaus universitetui, tuo praturtindamas Tėvynės mokslo lobyną.
Ne tik naujai įsigyti žemėlapiai [kuriuose paminėtas Lietuvos vardas] džiugino V. Dargužą. Jis rinko ir mažų valstybių Vatikano, Lichtenšteino ir Lietuvos pašto ženklus. Anot V. Dargužo, tarp jų esantys lietuviškieji spaudinėliai liudijo pasauliui, kad yra tokia Baltijos šalis – Lietuva. V. Dargužas universiteto bibliotekai perdavė ir dalį asmeninės bibliotekos knygų, grafikos darbų, senų fotografijų. Čia saugomas jo asmens archyvas.
Daug metų V. Dargužas bendravo su diplomatu, žurnalistu, bibliofilu dr. Albertu Geručiu. Elenos ir Alberto Geručių šeima išsaugojo Lietuvos pasiuntinybei Berne priklausiusius senoviškus Liudviko XVI stiliaus baldus. Mirus Geručiui, pagal testamentą tie baldai buvo paskirti Šveicarijos labdaros organizacijai (Gelbėjimo armijai). Žinodamas šių baldų istoriją ir vertę V. Dargužas juos išpirko ir dabar šie puikiai Lietuvoje restauruoti baldai puošia Signatarų namus. V. Dargužo rūpesčiu į Vilniaus universiteto biblioteką buvo parvežtas A. Geručio archyvas, kartu su Šveicarijoje gyvenančiu bičiuliu J. Steponavičiumi įvykdytas ir paskutinis A. ir E. Geručių noras – jų palaikai parvežti į Kauną.
V. Dargužas nuolat planuodavo, ką dar gali nuveikti Lietuvos labui. Jis rūpinosi lietuvių išeivijos kultūros paveldo perdavimu Lietuvai. Jo pastangomis. Lietuvos dailės muziejus gavo Lietuvos visuomenei beveik visai negirdėto, o Šveicarijoje plačiai žinomo menininko, ilgamečio Ženevos universiteto Skulptūros katedros profesoriaus Gabrieliaus Staniulio pirmuosius paveikslus, prisidėjo prie kitų dailininkų meno kūrinių parvežimo į Lietuvą. Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijai V. Dargužas padovanojo M. K. Radvilos 1613 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapį. Muzikos ir meno biblioteka Vilniuje dėkinga V. Dargužui už muzikos plokštelių rinkinį, Lietuvos veterinarijos akademija – už dalyvavimą žurnalo „Lietuvos veterinarija“ redkolegijoje ir už jos bibliotekai dovanotus leidinius. Nepamiršo V. Dargužas ir savo gimtinės. Voveriškių pagrindinėje mokykloje įsteigė kasmetinę stipendiją geriausiai besimokančiam mokyklos mokiniui, mokyklai perdavė įvairių knygų ir dokumentų.
Lenkijos Punsko krašto lietuviai, organizacijos bei pavieniai asmenys Lietuvoje dėkingi R. ir V. Dargužams už suteiktą labdarą ir paramą.
Už nuopelnus Lietuvai V. Dargužas apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1998), jo žmona Ruth Hofer – Vytauto Didžiojo ordino medaliu (2004).
Parengė Nijolė Šulgienė
