Lietuvos kultūrai, raštijos istorijai ir lietuvių savimonei ypač svarbūs ankstyvieji spaudos paminklai lietuvių kalba. Daugiausia tai religiniai tekstai arba lietuvių kalbai skirti veikalai: gramatika, žodynas, katekizmas. Reprezentuojamų kūrinių sąrašas atspindi pačias raštijos ir lietuviškos minties šaknis. Taigi, jis neabejotinai vadintinas svarbia kultūros paveldo dalimi.

Apie autorius ir kūrinius:

1547 m. Martyno Mažvydo Karaliaučiuje išleistas Katekizmas tapo pirmąja lietuviška knyga – su pirmuoju originaliu lietuvišku eiliuotu tekstu ir gaidomis. Vienas iš dviejų žinomų pasaulyje egzempliorių (saugomi Vilniaus universiteto ir Torūnės (Lenkija) universiteto bibliotekose). XVI a. Katekizmas buvo parašytas grynai dėl edukacinių priežasčių. Juo siekta skleisti raštingumą ir lietuvišką žodį visiems visuomenės sluoksniams.

Jonas Bretkūnas laikomas vienu svarbiausių lietuvių raštijos autorių. Iš esmės nesuklystume teigdami, kad J. Bretkūno darbai paruošė dirvą Kristijonui Donelaičiui. Vadinamoji Postilė buvo pirmas pusiau originalus lietuvių literatūros kūrinys. Joje J. Bretkūnas panaudojo savo paties pamokslus ir žymiausių protestantų teologų darbus. Kūrinyje išskleidžiama paklusnumo idėja, palaikoma luominė santvarka, mokoma, kad reikia paklusti savo ponui.

Mikalojus Daukša – lietuviškos raštijos pradininkas – buvo išsilavinęs XVI a. humanistas, puikiai mokėjęs lotynų kalbą, padaręs dvasininko karjerą. M. Daukšos raštų turinys sietinas su katalikiška reforma ir savo turiniu mažai tesiskiria nuo kitų religinių tekstų. Tačiau M. Daukšos Katechismas arba mokslas kiekvienam krikščioniui privalus išskirtinas savo kalba, patriotinėmis idėjomis.

Konstantinas Sirvydas (Širvydas) laikomas pirmuoju stambiu lietuvių kalbininku. XVII a. jis buvo geriausias lietuvių kalbos žinovas. 1629 m. išleistas Trijų kalbų žodynas (Dictionarium trium linguarum). Svarbu tai, kad šiuo žodynu autorius įvedė į literatūrinę kalbą paties ir kitų autorių sukurtus žodžius, tebevartojamus ir šiandien (pavyzdžiui, mokytojas, gydytojas, iškalba, pratarmė).

Danielius Kleinas garsus tuo, kad 1653 m. parašė pirmąją spausdintą lietuvių kalbos gramatiką (Grammatica Litvanica). Pratarmėje autorius teigė, kad lietuvių kalbos gramatiką lengviau išmokti iš praktikos, nei teoriškai. D. Kleinas parodė, kad graikų ir lotynų kalboms, iš esmės, būdingi tie patys gramatinės sistemos bruožai, todėl lietuvių kalba šiame kontekste nėra išimtis.

Jonas Jaknavičius buvo K. Sirvydo bendradarbis jėzuitas. Garsėjęs savo kultūrine veikla, J. Jaknavičius, deja, savo vardu nepaliko nė vieno leidinio. Jam priskiriama Lenkiškos ir lietuviškos evangelijos (Ewangelie polskie y litewskie) – seniausias leidimas 1647 m.

Mykolas Olševskis 1753 m. išleido knygą Broma atverta ing viečnastį. Pamokslų rinkinio pirmasis leidimas išėjo 1753 m. Vilniaus pranciškonų spaustuvėje (su lotyniška dedikacija), o antrasis – 1759 m. jėzuitų Akademijos spaustuvėje. Iki 1851 m. ši knyga išleista 17 kartų. Taip pat ji buvo išversta į lenkų kalbą Brama otwarta do wieczności. Susilaukė kelių laidų.

Mykolas Pranciškus Karpavičius – garsus XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos Respublikos pamokslininkas iš tribūnos rėžęs kalbą ne vienam tribunolui, teisėjams ir visai visuomenei. Pamoksluose propagavo prigimtinės teisės ir visuomeninės sutarties teorijas, pabrėžė švietimo ir religijos svarbą visuomenės pervarkymui.

Simonas Stanevičius laikomas iškiliausiu XIX a. lietuvių kultūros veikėju – pasakėčios žanro klasikas. 1829 m. paskelbtos Šešios pasakėčios būtent ir atspindi S. Stanevičiaus, kaip pasakėčių autoriaus, stilių bei talentą.

Negausus VUB Rankraščių skyriaus Pergamentų fondas neturi nė šimto vienetų. Tai buvusios Vilniaus viešosios bibliotekos pergamentų kolekcijos (pagrindinė jų dalis saugoma Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje) likučiai ir iš Kauno universiteto perkelti bei kitais keliais mus pasiekę negausūs ištekliai. Jie apima Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Lenkijos karalių (Žygimanto Senojo, Žygimanto Augusto, Stepono Batoro, Zigmanto Vazos, Stanislovo Augusto ir kt.) pasirašytas pavienes žemės nuosavybės ar kitokias privilegijas, žemės ir namų valdų pardavimo dokumentus, raštus, perrašančius (transumuojančius) ir patvirtinančius ankstesnių valdovų lengvatas; fonde yra saugomi ir pavienių asmenų bajorystės dokumentai, popiežių bulės ir indulgencijos ar paskyrimai, įvairių vienuolijų turto bei kiti dokumentai.

V. Mincevičius (1915–1992) – kunigas, žurnalistas, vertėjas ir kolekcininkas gyvenęs Italijoje (ten ir palaidotas) padovanojo universiteto bibliotekai žemėlapių kolekciją, kurią sudaro 331 saugojimo vienetas. Didžiąją jo kolekcijos dalį sudaro senoji kartografija. Tai ypatingos vertės XVI–XIX a. pasaulio, Europos, atskirų regionų žemėlapiai bei miestų planai, sukurti tokių garsių to meto autorių ir leidėjų, kaip: C. Ptolemaeus, W.J.Blaeu, G. Mercator, S. Münster, A. Ortelius, J. Hondius ir kt. Žemėlapių rinkinys vientisas, gerai suformuotas, daugiausia atspindintis Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su kaimyniniais kraštais. Kolekcijoje yra keletas Europos valstybių bei miestų planų, taip pat 18 vienetų tobulai perdarytų faksimilinių leidimų.

VUB Rankraščių skyriuje saugoma 543 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1540–1845 m. teismų aktų knygos. Tai ypatingas rankraščių fondas. Šie dokumentai yra svarbiausias šaltinis tyrinėjant Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos istoriją. Juose sukaupta informacija liudija teismo veiklą, atspindi plačią politinę, socialinę ir ekonominę Lietuvos istorijos panoramą, praeities buitį, visuomeninę bei individualią psichologiją. Sukaupta gausi informacija leidžia juos laikyti unikaliais žinynais, kuriuose atsispindi gyvenimo normų kaita. Šios knygos yra svarbios kaip materialinės kultūros šaltinis, kaip dokumentai, papildantys kitus šaltinius. Chronologiškai plati dokumentinė medžiaga yra įdomi ir svarbi kalbų istorijai, istorinei geografijai, geneologijai tyrinėti. Knygos parašytos senąja baltarusių ir lenkų kalbomis.

2000 m. pradėtas teismų knygų skaitmeninimo projektas. Jo pagrindiniai tikslai yra išsaugoti unikalias teismų knygas ateities kartoms, sukurti viso rankraštinio teksto duomenų bazes, užtikrinti pasaulio tyrinėtojams galimybę studijuoti kultūros paveldą ne tik bibliotekoje, bet ir internetu. Projektą parėmė Atviros visuomenės institutas ir Atviros Lietuvos fondas.

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus autografų kolekciją sudaro per 300 s. vnt. Kolekcija apima įžymiųjų svetimšalių, įžymiųjų lenkų ir Lenkijos bei Lietuvos valdovų: Žygimanto Senojo (1519–1526), Žygimanto Augusto (1562–1566), Stepono Batoro (1580–1583), Onos Jogailaitės, Zigmanto Vazos (1596–1621), Augusto II (1698–1732), Augusto III (1764–1797), Jono Sobieskio, Stanislovo Augusto Poniatovskio ir kitų valdovų, didikų bei jų giminaičių autografus; taip pat lenkų rašytojų ir visuomenės veikėjų: I. J. Kraševskio, A. Mickevičiaus, J. Slovackio, M. Ožeškovos, T. Narbuto, A. H. Kirkoro ir daugybės kitų; prancūzų rašytojų ir dailininkų, mokslininkų: A. Dekamo (Decamps), V. Hugo, P. Beranžė, R. Šatobriano, Voltero, L. Pastero ir kt.; Vilniaus unitų vyskupo Juozapato Kuncevičiaus, Vilniaus stačiatikių metropolito Josifo Semaškos, Vilniaus universiteto praktinės chirurgijos profesoriaus Jokūbo Briotės, Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus; rusų rašytojų, istorikų, valstybės veikėjų: G. Deržavino, K. Batiuškovo, I. Kirejevskio, A. Arakčejevo, F. Dostojevskio, A. Gerceno, S. Glinkos, B. Kurakino, V. Odojevskio, I. Turgenevo, P. Kiseliovo, Jekaterinos II ir t. t. autografus. Dokumentų vertė nevienoda, tačiau kiekvienas čia esantis dokumentas tyrinėtojams gali praversti kaip autentiška medžiaga istorijos ar gyvenimo faktui paliudyti. Beveik visi dokumentai turi savo kelio į biblioteką istorijas.  Autografus rusų kalba bei nemažai kitų 1903 metais Vilniaus viešajai bibliotekai padovanojo Aleksandras Vladimirovičius Žirkevičius (1857–1927) – karo juristas, rašęs eilėraščius ir beletristikos kūrinius, mėgęs rinkti autografus. Dalis kolekcijos dokumentų – iš Lenkų bibliotekos Versalyje (Vilniaus universiteto bibliotekos Versalyje), dar kiti – Vilniaus viešosios bibliotekos palikimas, į kurią, siekdami išvengti galimų  caro represijų ir liūdnų pasekmių, žmonės perduodavo ir savo asmenines brangenybes (angl. treasure,  pvz. Adomo Mickevičiaus eilėraštis-autografas). Kolekcijos visuma savaip prasminga ir įdomi. Chronologinės fondo ribos: XVI–XX a.; rašyta: lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, prancūzų, lotynų, kanceliarine slavų, baltarusių ir kt. kalbomis.

Turtingų ir įtakingų LDK, vėliau Žečpospolitos, didikų Radvilų (nuo XVII a. ir Prūsijos didikai) ir Sapiegų giminių atstovai ėjo aukščiausias vaivadų, kanclerių, etmonų, maršalkų, bažnyčios pareigūnų pareigas. Abi giminės turėjo pilių, dvarų ir rezidencijų visoje LDK teritorijoje. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma kai kurių jų valdų archyvų medžiaga. Ją sudaro turto valdymo, valdų administravimo, ūkinės veiklos, teismo procesų dokumentai, yra dalykinės ir asmeninės korespondencijos, pasitaiko dokumentų, susijusių su šių giminių atstovų užimamomis pareigomis.

Svarbus Lietuvos istorinis, kultūrinis ir politinis centras, reformacijos židinys – Kėdainių dvaras ir miestas iki XIXa. su pertraukomis priklausė turtingai ir galingai LDK didikų Radvilų giminei, jos Biržų-Dubingių atšakai. Kėdainių dvare sukaupta biblioteka ir archyvas, po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžiai į Sibirą ištrėmus paskutinįjį Kėdainių savininką M. Čapskį, atiteko Vilniaus viešajai bibliotekai, iš kurios dalį rinkinių paveldėjo Vilniaus universiteto biblioteka. Čia skelbiami Kėdainių dvaro archyvo dokumentai, šiuo metu saugomi VUB Rankraščių skyriuje, F4.

VUB Grafikos kabinete saugoma per 91 tūkstantis meno kūrinių. Šiuo metu skaitmeninti ir peržiūrai internete pateikti portretų raižytojo Hiršo Leibovičiaus (Herszek Leibowicz) kūriniai.

Žymiausias XVIII a. Lietuvos portretų raižytojas Hiršas Leibovičius (Herszek Leibowicz) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Radvilų Nesvyžiaus dvaro dailininkas. Jis 1745–1758 m. vario raižiniuose atkūrė šimtą šešiasdešimt penkis Radvilų giminės portretus, buvusius Nesvyžiaus  pilies paveikslų galerijoje. 1758 m. M. F. Vobė išleido jų albumą, pavadintą Kunigaikščių Radvilų šeimos atvaizdai (Icones Familiae Ducalis Radvilianae). Šis albumas dar karta buvo išleistas Peterburge 1875 m. VUB atskirais lapais saugomi Peterburge spausdinti Radvilų portretai.

Fotografijos rinkinių fondą sudaro Lietuvos ir kitų šalių fotografų nuotraukos. Nuotraukose – Lietuvos miestų ir miestelių, buvusių dvarų, bažnyčių bei mažosios architektūros vaizdai, Lietuvos politikos, švietimo ir kultūros veikėjai, Vilniaus universiteto ir kt. mokyklų dėstytojai, mokiniai ir studentai. Svarbus Lietuvos kultūros istorijai yra Juozo Čechavičiaus fotografijų rinkinys. Juozas Čechavičius (apie 1819–1888) – žymus XIX a. antrosios pusės Lietuvos fotografas, fotoalbumų „Vilniaus vaizdai“ ir „Neries pakrančių albumas“ autorius. Į Vilnių J. Čechavičius atvyko 1865 m. ir čia atidarė ateljė, veikusią Botanikos sode iki fotografo mirties. Aktyviausiai fotografas dirbo Vilniuje 1872–1883 m. Po jo mirties ateljė su visu fotoarchyvu paveldėjo Anna de Rotte, kuri 1889 m. ištekėjo už Vincento Slendzinskio. Anna Slendzinska, pasinaudodama paliktais J. Čechavičiaus negatyvais, spausdino nuotraukas su Vilniaus ir jo apylinkių vaizdais. Nemažiau įdomus ir Supraslio stačiatikių vienuolyno fotografijų rinkinys. Supraslio (Lenkija) stačiatikių ir šiuo metu veikiantį vienuolyną XVI a. pradžioje fundavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio maršalka Aleksandras Chodkevičius (apie 1475–1549) ir stačiatikių vyskupas Juozapas Soltanas (apie 1450–1521). Buvo pastatyta cerkvė-tvirtovė, kurios interjeras vėliau papuoštas freskomis ir ikonostasu. Po Bresto bažnytinės unijos pasirašymo vienuolynas 1609–1823 m. priklausė vienuoliams bazilijonams. XVII–XVIII a. Supraslio bazilijonų vienuolynas tapo žymiu religiniu, kultūros ir mokslo centru su turtinga biblioteka ir spaustuve. 1824 m. vienuolynas vėl buvo grąžintas stačiatikiams. Istorikams gali būti įdomus ir lenkų fotografo Jano Mečkovskio išleistas apie 1896 m. Rusijos caro Nikolajaus II karūnavimo Maskvoje iškilmių nuotraukų albumas.

Fondą F78 sudaro 901 l. s. vnt.; chronologinės ribos: XVI–XX a. Įrašai lenkų, lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis. Fonde esama M. Januševičiaus akvarelių, vaizduojančių iki šių dienų neišlikusius Vilniaus architektūros paminklus (Rotušę iki Lauryno Gucevičiaus rekonstrukcijos, Radvilų rūmų griuvėsius, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus ir kt.); XIX a. kupletų autoriaus, satyriko A. Bartelso iliustruotų satyrų, Jano Damelio, rusų dailininko J. Dobronadežino, Pr. Smuglevičiaus, A. Smuglevičiaus, T. Tišeckio, I. Trutnevo ir daugelio kitų dailininkų eskizų, piešinių ir akvarelių, Baltarusijos ir Lietuvos bažnyčių ir cerkvių bei kitų kultūros ir istorijos paminklų, liturginių reikmenų, pastatų ir žemės sklypų planų, piešinių, brėžinių ir t. t., ir pan.